Atėjo išsvajotasis pavasaris, atskrido paukščiai ir pabudo gamta, tik ,deja, ir vėl lietus lyja… ir vėl sėdime namie, o tam, kad nesinorėtų taip miegoti, saulės laukiant stumiam laiką taip…
Ak ta stebuklinga folija…
Aišku, kiekviena gera šeimininkė namuose turi gabalėlį folijos, tat griebiu net visą ruloną ir vynioju ir vynioju ir VYNIOJU įvairiausius smulkius daiktus. Į rankas pakliūna butelių kamštukai, skalbinių segtukai, riešutai ir net medinės kaladėlės. Viską sumetu į didelį indą. Ir į namus ateina antros kalėdos! Mažyliui patinka blizgus popierius, jo skleidžiamas garsas… O kas ten? Kažkas viduje! Šypsosi iki ausų, bet kartu ir labai susikaupęs, atsargiais, neprityrusiais pirštukais lupa foliją lauk, ak… ir vėl! Čia riešutas 🙂
Nepamirštam visko aiškinti mažyliui, kokios spalvos, formos turim daiktą, ką išvyniojam…
Skalbiniai
O kai visur šlapia, reikia ir padžiauti rūbus, kambaryje ištiesiau virvę sūnaus akių lygyje. Prikabinau servetėlių, spalvoto popieriaus, įvairiausių medžiagų skiaučių, na visko, ką galima rasti po ranka… Mokomės nuimti skalbinius, ir juos uždėti. Gan sudėtinga užduotis, juk reikia dirbti netgi dviem rankomis, todėl mano gudruolis greitai randa trumpiausią kelią ir viską nusega nutempdamas. O užsegti neša mamai… kodėl tik jis vienas turi dirbti ?
Servetėlių džiaugsmas
Ar nebūna taip, kad mažylis radęs servetėlių ar nosinaičių dėžę ar pakelį ima ir patikrina, kas jame sudėta ar visos jos vienodos? Ir kas slepiasi tame paslaptingame dugne… Po n-tojo tokio tikrinimo, nusprendžiau pagailėti servetėlių ir sumąsčiau pasidaryti žaislą. Iš karto prisiminiau, kad kažkur mėtosi metalinė dėžutė nuo kavos. „Kaip gerai, bus bent kur panaudoti“ – pagalvojau, žiūrėdama į šūsnį margaspalvių servetėlių, kurias per n metų kaupėsi nenaudojamos. Pagriebiu po vieną servetėlę, taip visos jos skirtingos 🙂 ir kemšu į dėžutę.
Iš pradžių dėl man nežinomų priežąsčių šis kūrinys nesulaukė jokio dėmesio iš sūnaus, jis ir toliau dorojo tas dėžutes. „Prašoviau”, – galvojau aš ir nukišau ją į tolimą spintos vietą. Ji ten padulkėjo gerus 3 mėnesius, kol ne per seniausiai ją rado sūnus. Ir ką – ji jam stebuklingai jau patinka. Ištraukia visas servetėles, taip besidarbuodamas visas jas pasėja kambaryje, o kai randa išsvajotąjį galą, surenka atgal, na ne visas, bet bent daugumą…
Dedam į butelį
Pasigaminti užduotėlę padėjo ir tėtis, jis kaip tikras meistras pragręžė skylutes butelyje bei sukarpė vielas 😀 Mamai liko jas tik sulankstyti. Ir štai prieš jus šios savaitės „topas”. Tikriausiai sūnų kabina tai, kad kišti reikia ne tiesius vienodus dalykus – čia jau sudėtingiau ir jų yra įvairiausių „tiesumų”, ilgių…
